Krioklys

Iš glūdumos pasigirdus medžių šažėjimui po kelių akimirkų išlindo jauna mergina. Kadangi nesiruošė niekur keliaut ateinančiu laiku, nevilkėjo nieko prašmatnaus, tik paprastą, pakankamai praščiokišką suknutę. Kiek kilstelėjusi ją įbrido į vandenį. Nesinorėjo mat iškart maudytis, kankino ją kažkokia nuojauta kad kažkas gali užklupt.

Told ya. Nuojauta niekad neapgauna. Pasukusi galvą šyptelėjo katukui.
-Senokai nemačiau tavęs, Lil.
Kilstelėjusi antakius plačiau išsišiepė. Bet neilgam. Nuojauta dar neapleido, kad čia ne viskas. Net oda pašiurpo.

Kiek prisimerkė.
-Nieko negirdi ypatingo? Man negera nuojauta..
Bandydama save raminti nejučiom pasukiojo galvą į šalis. Gal tik paranoja gi.

Greit susivokusi pradėjo bėgti per vandenį ignoruodama kad sukelia nemažą garsą. Palindusi po kažkokių šakų krūva susirietė į kamuoliuką prieš tai susikaišiojusi visus suknelės kraštus. Galima sakyt pranyko.
-Tu ir slėpkis, čia tokios katės neturėtų augti.
Sušnypštė ir nutilo.

Vaikinas nepaprastai tyliai ėjo džiunglėmis. Kūna gaubė mantija su gaubtuvu. Be abejo prince ieškojo šventyklos. Greit sustojo krioklio viršūnėje ir pritūpė. Kilstelėjo ranką ir už jos sustojo 5 jį sekę vyrai. Primerkė akis nes buvo tamsu ir šiam pasirodė kad šmėstelėjo kažkas balto. Parodžius keistą gestą atbula ranka vyrai tyliai išsiskirstė.

Ėjusi džiunglėmis Luna išgirdo vandens ošimą, todėl pasekusi tuo garsu atsidūrė prie pat krioklio, kol nepastebėjo prancuzų, sustingo, juos būtų atpažinusi bet kur. Staigiai žengė kelis žingsnius atgal, kad liktų nepastebėta.
Laukė tinkamo momento pulti.

Taip, šitą E išgirdo net per krioklį. Eilinį kartą nuojauta neapleido. Beveik nejudėdama po šakų krūva akimis susirado Lil ir pradėjo dėbsoti į ją tikėdąmasi kad ši atsisuks. Nelabai noėjosi būti užtiktai čia, mat greit būtų atpažinta.

Pranzūzas į kurį taikėsi Luna pamatė katę ir pasileido bėgti jai iš paskos į krūmus. Tuo tarpu kiti 2 prancūzai jau buvo Lunai už nugaros ir vienas pridėjęs kardą iš nugaros.
- Nei nebandai judėti.
Kitas įrėmė kardą į nugarą ir stipriai suiemė už rieško kuris laikė peilį. Princas tuo tarpu iš aukštai tebestebėjo viską.

Ir ką, neiškentė ir Esther. Juk visvien nieko neišpeš. Pasinaudojusi griaustiniais negirdimai iššliaužė iš po šakų krūvos ir pamažu, kad niekas neišgirstų,prisidengdama medžiais pradėjo lipti viršun. Visą laiką nervingai žvilgčiojo tai į viršų, tai į Lil. Faktas, kad ji iš sergėtojų čia tik viena, tikrai nedavė ramybės.

3 prancūzai jau buvo kritę. Dar vienas taikėsi į Luną. Iš tamsos netikėtai atskrido grandinė besitaikanti apsivinioti aplink merginos kaklą.

Tuo tarpu Esther išgirdo kaip žvangtelėjo kardas. Princas stovėjo priešais ją nes ji pati pas jį užlipo. Į ją buvo nutaikyti ašmenys.
- Kas tu?

Na šiaip Esther jokie peiliai nekėlė ypatingų jausmų, bet ką, reikia suktis iš padėties. Geležis pilve tikrai nebuvo pats maloniausias jausmas.
-Aš Esther, priklausau prancūzams, per klaidą atsidūriau čia! Mane vaikėsi kažkoks baltas padaras, aš bėgau nuo jo ir atsidūriau čia..!
Nustačiusi panikuojantį balso toną ir aišku veido miną prancūziškai vėlė jau nežinia kiek kartų varytą litaniją. Jos tamsūs plaukai bei akys būdavo kone garantas kad ji nemeluoja.

Pranzūzas gavęs iš peilio į koją paleido grandinę ir čiupęs peilį ištraukė. Kitas prancuzas taip pat pasirodė. Pasiemė grandinę ir abu dingo krūmuose.

Princas žiūrėjo nepatikliu žvilgnsiu į Esther. Pradėjo eiti link ją nenuleisdamas kardo. Akys iš po gaubtuvo nepaliko jos nei sekundei. Įrėmė kardą į nugarą ir paiemė už rankos.
- Kagi eime tada..
Prancūziškai tarė ir išsivedė merginą.